Kai pieši, atsijungi nuo realaus pasaulio. Pasineri į brūkšniavimą, spalvų liejimą, popieriaus dydžio suvaldymą, vaizdinių kūrimą – kažko aktualaus išrišimą. Proceso metu nemąstai, kokias čia „aktualijas“, kaip uždavinius sprendi. Tačiau kai „padarai darbą“ ir atsitrauki per atstumą, pamatai sukilusių rūpesčių sprendimus, veiksmus ar tiesiog pabūni su tuo ką pamatai, išgyveni per naujo...Palengvėja. Atsiranda laiko naujiems apmąstymams, užrašams, refleksijai. 

Pats procesas suteikia atsipalaidavimą, išsiliejimą, apsivalymą. Žodžiu, po jo jautiesi lyg kiek pavargusiai, bet tuo pačiu švari ir palengvėjusi, lyg būtum numetusi šiek kiek svorio. Čia panašiai kaip po geros pirties: lengvas, malonus nuovargis, šviesios ateities mintys artimiausiai savaitei ar ilgiau.

Skirtingi gyvenimo etapai skirtingai paskatina žmogų atsiverti kūrybiškai naujoms kūrybinio proceso išraiškoms: atsiranda noras „laužyti rėmus“, kurti „asmenines ribas“, ar tiesiog artėti prie tiesos sakymo sau pačiam... o gal iškyla poreikis susigrąžinti vidines galias, atrasti stiprybės šaltinius. Tai ne silpnybė – tai galimybė atrasti savyje naujus charakterio atspalvius, pajusti „šiurkščią faktūrą“, atpažinti „gliansinį atspindį“ kūrinio fone...

Čia didelę svarbą kūrybinei išraiškai turi vidinis stimulas, kuris nesąmoningai „sako“ su kokiomis konkrečiai dailės priemonėmis kurti. Tiesiog leidi kalbėti Sau; kaip jautiesi?, kas svarbaus įvyko šią savaitę?, kiek svarbu gilintis į šio dialogo detales? Taip daugelį klausimų išdiskutuoji dialoge.

Tiesiog nustembi, kai pamatai savo darbuose naują „braižą“ ir tuomet akimirkai lyg sustoji ir pagalvoji: „tau tai visiškai nebūdinga, net svetima...iš kur tai iškilo, kas paskatino... imti anglį ar akvarelę, į kurią tik pažvelgus ima purtyti...“ Lyg ir pažįsti save, tačiau žvelgiant į kūrinius jauti kažką visiškai naujo, nepaliesto, dar nežinomo, nepatirto ir neišgyvento. Bet tuo pačiu giliai viduje žinai ką nori daryti, kaip nori elgtis, žinai atsakymų gelmes.

Susigyveni su naujomis galimybėmis, prisijaukini naujus savo gebėjimus, atrandi naujų priemonių panaudojimą savo „paslėptų, nustumtų“ minčių išraiškai. Ir vėl kažkas naujo...

Kiekvieną kartą kuriant, nors kūrybos proceso eiga ir pažįstama, lauki susitikimo su tuo „nauju, nežinomu kūrybinio proceso užmoju“: tapyti dėmėmis, pilti dažus, lankstyti ar...? Nežinai koks stimulas dabar iškils iš glūdumos ir kokia išraiška pažadins tavyje senus prisiminimus, išgyventą skausmą, praradimus, meilės potyrius ir t.t.

Sąmoningai lauki kiekvieno susitikimo su savo vidinio pasaulio „dovanomis“ ir instrukcija, kaip ją išvynioti ir pasinaudoti jos informacija. Tai subtilus procesas. Čia neturi nei draugų, nei artimųjų, kurie pasakytų kaip tiksliai reikia išspręsti duotą galvosūkį. Esi pats su savimi. Tai pokalbis tarp išorės ir vidaus, tarp galimybių ir norų...

Kūrybos procesas – dažo tekėjimas, tekstūra, abstrakcijos ar spalvotas fonas tapybai – kita kalba siunčiamas pranešimas. Išbūti kūrybos procese – sugebėjimas leisti kažkam įvykti → pamatyti vyksmo rezultatą (kūrinį) → reflektuoti (išversti į realybės kalbą) → įsisąmoninti istorijos svarbą → veikti. Tarpas tarp kūrybinių procesų – laikas, kai gali susivokti, visa savo esybe, kokią žinią tau praneša kūrinys ir prisiimti atsakomybę už norimus pokyčius.

Tik motyvuotas žmogus gali per savo patirtį, išgyvenimus, įsisąmoninimą sužinoti sukurto kūrinio (nueito kelio) reikšmę. Kiek tai yra svarbu tokiam žmogui ir kiek giliai jis gali keliauti šiuo keliu – sprendžia jis pats. Tačiau kai suvoki patį save, tai duoda sau galimybę visiškai įsisąmoninti savo realybę, savo pasaulį ir keisti savo požiūrį į save, savo gyvenimą, aplinką...

Stimulas, priemonės, kūrybos procesas, kūrybinė aplinka – visos šios dalys svarbios, tačiau neatsiejamos nuo potyrių (išgyvenimų), apmąstymo ir refleksijos (užrašų).

Apmąstymas, kas įvyko kūrybos procese, koks jo rezultatas, verčia permąstyti prioritetus, spalvos judėjimo kryptyje pamatyti problemos sprendimą, surasti išeitį iš situacijos einant miško takeliu, iš pervertos širdies suprasti kas trukdo bendrauti su mylimu žmogumi ir t.t. Kai žiūri į kūrinį, apmąstymas ir dialogas vyksta vienu metu. Norisi užfiksuoti visas tas mintis, nes tuo metu visa tai atrodo taip gyva, trapu ir be galo svarbu: atrodo, kad kiekviena smulkmena turi reikšmės patyrimui, išgyvenimui ir būsimam veiksmui – sprendimui. Su apmąstymu ir potyrių (išgyvenimų) fiksavimu ateina naujos mintys, kurios pakeičia nusistovėjusias nuostatas, požiūri į reikšmingus dalykus iki to ir pan.. Atsiranda nauji sprendimai, viltys, iššūkiai, galimybės, pasitikėjimas savo turima stiprybe. Tuomet supranti, kiek svarbu tai daryti savo tobulėjimui, savo profesiniam augimui. Juk realybė yra pilna paslapčių ir visada bus kažkas, ko dar neatradai, nesužinojai, neišmokai...

Užrašai – tai ilgalaikė atmintis, kur gali bet kada žvilgtelėti ir prisiminti tą visą nueita kelią, kai buvo viskas svarbu: kokie potėpiai vertė prakalbinti save ir kodėl?, kodėl norisi pilti dažus ant popieriaus ir iš kur semtasi išminties juos suvaldyti?, ką gieda anglis? kas skatina veikti ir kodėl nesinori klausti dažų atsakymo?... Kiek reikia ryžto priimti savo paties turinį,– tai, ką tau atskleidžia tavo paties pasaulis per „spalvotą teleskopą“?...Kiek sugebėjai per tą laiką pasikeisti, atrasti naujų prioritetų, savo išraiška gyventi kitaip? Tai akistata. Ir tada, vėl pastebi ir supranti iš naujo, kad tavo investicija į save patį turi grįžtamąjį ryšį, kuris tave praturtina kiekvieną kartą kai tik susitinki su pačiu savimi ir bendrauji spalvota kalba.

©Virginija Šilauskienė
Dailės terapeutė

2017-10-07